Kalėdos Romoje
1968-2010 m. bute šeimininkavo dvi Lozoraičių kartos. Iš pradžių vyresnieji — Stasys ir Vincenta. Paskui įsikūrė sūnus Stasys jaunesnysis su žmona Daniela. Įvairiomis progomis čia susirinkdavo graži draugystėlė — šis dabar primirštas žodis kadaise reiškė malonius sambūrius.
Kūčios Via Po 40 kasmet primindavo okupuotą Lietuvą, jos prievarta išblaškytus gyventojus nuo Amerikos iki Sibiro. Lietuvoje kai kam tai buvo duoklė papročiams, tačiau tikintiesiems tai buvo religinė šventė. Tėvynėje Kūčių ir Velykų šventimas buvo neprievartinis rezistencijos aktas — prisiminimas apie smurtu sunaikintą Nepriklausomybę.
Lietuva prie šio stalo ateidavo su Kūčių valgiais. Kazio Lozoraičio duktė Daina Lozoraitis liudija: „Kūčių vakarienė visada buvo šventė, atvira visiems draugams lietuviams ir italams, katalikams ir kitų religijų atstovams, tikintiesiems ir ne.
Visi receptai ir stalas buvo paruošti pagal lietuviškus papročius, tradicijas, žinoma, buvo daug silkės!“ Senieji Lozoraičiai nesulaukė Kalėdų laisvę atgavusioje Tėvynėje. O Stasiui ir Danielai Lozoraičiams Lietuva atsivėrė 1992 m. vasario 6 d. per lėktuvo langą. Danielai tai buvo pirmasis Lozoraičių tėvynės vaizdas. Ir jis priminė Kalėdas. Daniela dienoraštyje rašė: „Pagaliau praskridę storiausią debesų apklotą pradedame matyti Lietuvą. Visa balta nuo sniego atrodo lyg kalėdinis peizažas“.
