Lapkritis
Aš vėl lėktuve Roma-Vilnius. Ir vėl už mano nugaros lipant į lėktuvą stovi aukšti jauni vyrai su didele pergalės taure rankoje. Lietuvių studentai skrenda iš Romoje vykusio pasaulinio universitetų tinklinio turnyro. Parsiveža pergalę. Netoliese laipinami į Paryžių prancūzai, nukabinę nosis, žvalgosi į savo varžovus. Prancūzai aiškiai pralošė. Kažkoks deja vu. Prieš beveik 30 metų laukiau lėktuvo tame pačiame Romos Fumicino aerouoste.
Tuo metu mažai kas skraidė į Romą. Laikai buvo sudėtingi. Mes turėjome išmokti labai daug: gyventi su bankais, paskolom, darbo rinka, bankomatais... Bet laisvė nuo sovietų buvo tas debesis, kuriame paskendo visi iššūkiai. Oro uoste tuo metu (įsivaizduokite!) buvo rūkoma, kaip ir lėktuve. Skridau iš Tuniso, kurio beveik nemačiau, nes visą laiką pramiegojau iš nuovargio. Krepšinio komanda rinkosi prie įlaipinimo vartų. Be manęs ir krepšininkų dar buvo elegantiškas ponas, kuris prisėdo prie manęs ir paklausė, kiek cigarečių per dieną aš surūkau. Taip užsimezgė pokalbis su Kaziu Lozoraičiu, kuris skrido į Vilnių. Tai buvo pažintis, matuojama vienu skrydžiu. Bet jame tilpo Kazio Lozoraičio Romą, vaikystė, paauglystė, gyvenimas be laisvos Lietuvos ir gyvenimas joje. Kalbėjome apie madą, meno ir politikos pasaulį, dalinomės įspūdžiais apie skaitytas knygas, sutiktus ir nesutiktus žmones. Trumpa pažintis ilgam įstrigo atmintin. Ypatingai įsiminė viena detalė: laikai visiems buvo sunkūs ir anapus, ir šiapus geležinės uždangos.
Pasakojau p. Kaziui, apie vyro močiutę, kuri rusams persiūdavo drabužius, kad išgyventų, o p. Kazys papasakojo, kaip būdavo persiuvami kostiumai ir jų šeimoje, kaip visi šeimos nariai vyrai pakaitomis dėvėdavo tą patį smokingą, skirtą ypatingom progom. Man pasirodė simboliška, kad vienas kostiumas taip puikiai tiko visiems Lozoraičių vyrams. Tai tarsi vienas Lozoraičių likimas – būti diplomatais šalies, kurios neliko politiniame žemėlapyje, patirti gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, šalies okupaciją, rezistenciją, ir vėl pasitikti nepriklausomą Lietuvą. Tragizmo gyvenime būta ne mažiau nei antikinėse tragedijose, kaip ir laimingų dienų, kuriozų, absurdo dramų ir rezignacijos. Tačiau tai buvo vienintelis tik jiems skirtas būtasis kartinis laikas. Jo niekas negali pakartoti. Tikiuosi, jog šie filmuoti kadrai papasakos apie tai, ką jautė, išgyveno diplomatas ir žmogus. Kamera dažniausia pasako daugiau, nei mes matome. Apie lietuviškos žiemos ir tėvynės peizažo ilgesį, apie laimės sekundžių laukimą, apie viltį, jog ateitis bus geresnė nei dabartis.
Aušra Lukošiūnienė
