Vatikanas
Pirmuoju Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pasiuntiniu Vatikane 1992 m. tapo Kazys Lozoraitis. Pokariu baigęs žurnalistikos studijas Romos Sapienza universitete, Kazys dirbo Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje.
Klausytojams nematomais judesiais suteikdavo kinetinės energijos laidoms. Tačiau kovojant už Lietuvos reikalus, nepakakdavo eteriu sklindančios įtaigos. O Kazio ginklų krepšys buvo įvairus: elegancija, bendravimo menas, tobulas diplomatinio protokolo išmanymas.
Keičiantis popiežiams, kisdavo ir Bažnyčios politika komunistinių kraštų atžvilgiu. Kazys Lozoraitis liudija, kad kritinis momentas Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto istorijoje prasidėjo 1958 m., kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas XXIII. Vatikanas pradėjo megzti santykius su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Pradėta ieškoti kompromisų santykiuose su Sovietų Sąjunga, ypač dėl vyskupų skyrimo sovietų okupuotuose kraštuose.
Tada sumanyta uždaryti dvi egzilines atstovybes – Lenkijos ir Lietuvos. Kai tas sumanymas iškilo į viešumą, pasak Kazio Lozoraičio, buvo mobilizuota lietuvių išeivija. Vatikaną užplūdo lietuvių telegramos ir laiškai su prašymais neuždaryti atstovybės. Vatikanas priėmė Lietuvai palankų sprendimą, tačiau Lietuvos atstovui Stasiui Girdvainiui teko pasitenkinti žemesniu diplomatiniu rangu: jis tapo atstovybės reikalų valdytoju – gerente gli affari. Lietuviams reikėjo kovoti, kad sąraše išliktų ir atstovybės sekretoriaus pareigybė. Tame poste tuo metu darbavosi Stasys Lozoraitis jaunesnysis. Vatikanas tik išoriškai atrodo statiškas kaip Šv. Petro bazilika.
Nepailstantis darbininkas Kazys Lozoraitis galiausiai pasiekė vietą arti Vatikano kupolo viršūnės — 1992-aisiais tapo Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto.
